LDS galerijoje „Arka“ pristatoma 16-a menininkų.
Parodoje „Ne_fiksuojanti laikmena“ dalyvauja: Patricija Gilytė, Inga Likšaitė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Julija Pociūtė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Valda Verikaitė, Vilma Šileikienė, Eglė Karpavičiūtė, Vygintas Orlovas, Petro Pyrohov, Eglė Pilkauskaitė, Artūras Makštutis-Maksimilianas, Rodion Petrov, Jolanta Kyzikaitė, Gintarė Stašaitytė, Živilė Minkutė.
Kolekcijos kuratorė: Evelina Januškaitė-Krupavičė.
Koordinatorė: Monika Valatkaitė.
NE_FIKSUOJANTI LAIKMENA
Veidrodis yra kas sekundę kintanti
nuotrauka
Kęstutis Navakas, Žuvis veidrodyje
Mite apie Dibutadą iš Korinto (apie 600 m. pr. Kr.), Plinijus vyresnysis aprašo atvaizdo kilmę. Mite teigiama, kad puodžiaus Butado dukra Kora, įsimylėjusi jauną graiką[1], turėjo su juo atsisveikinti, ir norėdama išsaugoti atminimą, ant sienos apvedė jo profilio šešėlio kontūrą. Vėliau tėvas pagal tą kontūrą iš molio nulipdė, kaip tikima, pirmąjį portretinį bareljefą. Interpretuodamas šią istoriją, Plinijus įvardina dvi – intuityviąją arba išradingąją (Koros atveju) ir sąmoningą arba mimetinę (Butado atveju – imitacija) – kūrybines strategijas[2]. Šiais aktais buvo siekiama pamėgdžioti ir atminčiai užfiksuoti tikrovę, kintančią patirtį įrašyti į statišką laikmeną. Sekdama šia portretinio atvaizdo kilmės legenda, šiuolaikiniame mene taip pat išskirčiau dvi kūrybinių praktikų kryptis: sąmoningą ir racionalią sociokultūrinio konteksto refleksiją meno kūrinyje ir kūrybą „iš vidaus“, kai dominuoja individualios patirties ir atminties veikiama raiška. Kaip teigia Hansas Beltingas, kiekvienas vaizdas yra medijuotas, o atmintis yra ir medijuotų vaizdų archyvas, ir jų atsiminimo veiksmas. Atmintis funkcionuoja kaip talpykla, kurioje kaupiami subjektyvūs medijuoti turiniai (anksčiau fiksuoti vaizdai ir patyrimai), kurie sąveikaudami nuolat kinta ir konstruoja tiek asmeninę, tiek kolektyvinę patirtis. Kad bet kuri patirtis taptų atmintimi, ji turi būti išversta į tam tikrą reprezentaciją, tad atmintis visuomet yra tęsinys ir vertinys – ji gali būti išversta į kitą mediją, laiką, erdvę, diskursą ar vaizduotės sąmonę. Atmintį turėtume suvokti kaip nuolat vykstančią ir save palaikančią sistemą, kuri negali objektyviai fiksuoti įvykių (praeities atspindžiais tampančių vaizdų ir patirčių), nes sąmonė, pasąmonė ir vaizduotė ją nuolat (per)kuria.
Šioje parodoje per reflektuojančius paviršius, fiksuojančią arba atspindinčią mediją bei efemeriškus nykimo ženklus skleidžiamas atspindžio naratyvas, kuriantis įspūdžiu grįstą atminties laikinumo patyrimą. Atspindys čia veikia kaip spontaniška dabarties kartotė ir panašybė: atspindyje ir fiksuotose jo formose mėgdžiojama tikrovė, o tuo pačiu – ir paties reginčio subjekto atvaizdas – imago. Vientisą savo paties imago subjektas gali patirti tik išoriškai – fiksuotų atvaizdų laikmenose (nuotraukose, ekranuose) ir efemeriškuose atspindžiuose. Dabarties vaizdų pertekliaus prisotintai šiuolaikinei visuomenei tokia nelokali mimetinė būsena yra savaiminis tapatybės ir egzistencijos fonas, neįsivaizduojamas be daugiasluoksnės ekraninės būties. Šioje parodoje atmintis konceptualizuojama kaip fiksuojanti, bet (persi)kurianti praeities laikmena, o regima aplinka ir šiuolaikiniame mene įvairiomis formomis esantis atspindys veikia kaip trumpalaikė tikrovės mimezė – (ne)fiksuojanti laikmena. Prie sąmonės (per)kūrimo prisideda įsivaizdavimas, kasdienės patirtys, tikrovės sutirštinimas ir dabarties vaizdų perteklius, o atmintis perkonstruojama tiek pagal naujus vaizdinius suvokimus ir juslinius patyrimus, tiek pagal matomus tikrovės atspindžius. Atmintis – tai rekonstruotos praeities redukuotas atspindys, tai fiksuojanti, bet perkuriama ir nuolat atsinaujinanti laikmena, o kūrėjas ir suvokėjas yra šių kintančių fiksacijų nešiotojai arba laikmenos kūnai.
Evelina Januškaitė
[1] Įdomu tai, kad mito interpretacijose nėra minimas jaunuolio vardas, vadinasi, vardas kaip simbolinė tapatybės laikmena, pakeičiamas vaizdu – mimetine laikmena.
[2] Žr. Liana de Girolami Cheney, Giorgio Vasari‘s Teachers: sacred and profane art, New York: Peter Lang Publishing, 2007, p. 215-216.