AUŠRA VAITKŪNIENĖ
Kūnas, sustingdytas ir užkonservuotas muziejuje. Tiksliau, tai tik kūno išnara, kurioje liko buvusio kūno prisilietimai, įdaubos, ląstelės. Žiūrovui palikta teisė žiūrėti, stebėti, tapti vojeristu ar fetišistu, pajusti, galbūt, perversiškus jausmus legaliai, muziejuje.
Kas yra kūnas? Įdvasinta forma? Kūnas be gyvybinės energijos-tuščias kiautas, eksponuojamas muziejuose, kremuojamas. Tai net ne kūnas, o drabužiai, kūno tęsiniai. Kai kūnas palieka drabužius, lieka išnaros, menančios dar kurį laiką turinčios buvusio kūno formą. Kai kūną palieka, tas kažkas, jis taip pat tampa tik išnara.
Ar mes tik įsivaizduojame kūnus, kurie yra įvairios materijos sankaupos? Kas slypi už kūniškumo?
Kūnas- tik tarnsporteris, skirtas keliauti erdve ir laike?
Drabužiai, kūno kvapo ir atminties saugotojai.
Kai kuriems tenka būti atminties objektams, saugomais muziejuose. Tačiau tai tik išnaros…
MITAI IR TIKROVĖ.
„Pamirštas saulės kraštas”- vizualus keturių dalių pasakojimas, nes pagal Herodotą mitai – tai yra poetų kūrybos rezultatas. Tapyba yra vaizdo poezija.
Mitinė būsena – riba tarp dviejų sąmonės būsenų: atminties ir realybės.
Prarasta klasikinė, „amžinos jaunystės” kultūra dabartyje nostalgiškai aidu atsiliepia pop kultūroje: “Forever Young’’.
Ar svarbi kultūrinė atmintis, kai turime informacijos perviršį? Ar atmintyje saugome utopinę šalį, salą? Gal pamirštas, saulės nutviekstas parkas dar tebeglūdi kiekviename iš mūsų? Marmurinės, nebylios, pamestos galvos mena prarastą harmoniją, nutrūkusį ryšį su gamta ir savastim. Ir kas yra žmonijos kultūra prieš galingą gamtos stichiją? Kas prisimins mitus, žiūrės meno kūrinius, kai nieko nebebus?
Tamsus lemties veidas, neleidžiantis įžvelgti ateitį, atminties spinduliai, atkeliavę iš praeities, nutvieskia senovinio parko tuščias alėjas. Juodas lemties veidas paverčia kuriančius, besimylinčius šalto marmuro luitais. Kultūra subyra į druzgus. Atmintis apraizgo ją aštriais erškėčiais ir vijokliais. Lieka tik begalinė informacijos srovė ir begalvis asilas ant didingos katedros sienos….
AUŠRA VAITKŪNIENĖ
Gimė 1962m. gegužės 9d.Kaune
1969-1980 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio vid. mokykloje
1980-1986 studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar VDA)Vilniuje
Nuo 1987m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje
1992 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą
Dirba Lietuvos dailės akademijos, Kauno dailės fakulteto tapybos katedroje docento pareigose, nuo 2016 m. tapybos katedros vedėja. Gyvena Kaune.