Brigita La (Lastauskaitė)
Meno kuratorė, galerininkė, įvairių medijų menininkė
Gimė 1973 m., Kaune
1996 m. baigė Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakultetą, Tekstilės specialybę, diplominio darbo vadovė Laima Oržekauskienė.
1993-1994 m. vasaromis studijavo Tarptautinėje Zalcburgo Vasaros Menų Akademijoje su profesoriais Tone Fink (Austrija) ir Anne & Patrick Poirier (Prancūzija).
1994 m. gavo šios akademijos stipendiją.
1998 m. su šeima migravo į Melburną, Australiją.
2001 m. Melburne įkūrė meno galeriją “Birds Gallery”, kuriai vadovavo 18 metų.
2018 m. “Birds Gallery” virto internetine meno galerija: www.birdsgallery.com.au
Melburno RMIT universitete studijavo fotografiją ir skaitmenines medijas.
2004 m. apdovanota pagrindiniu prizu už geriausią fotografiją Australijos-Lietuvos meno parodoje Melburne.
2010 m. organizavo ir kuravo Australijos-Lietuvos paroda “The Other Side” Australijos Lietuvių bienalės šventėje Melburne. Paroda vyko galerijoje Gallerysmith / Purgatory Space.
2013 ir 2015 m. darbai ant popieriaus “Earth” ir “Dog’s Walk” buvo atrinkti dalyvauti prestižiniame HUTCHINGS Works on Paper Award Hobarte, Tasmanijoje (Australijoje).
2018 m. grupinės parodos “Blossom & Bloom” Ladder Art Space Melburne kuratorė.
Brigitos La darbai eksponuoti įvairiose grupinėse ir personalinėse parodose Europoje bei Australijoje. Šiuo metu gyvena tarp Australijos didmiesčio Melburno ir Lietuvos vienkiemio Rimeisių kaime, Ukmergės rajone.
DARBO APRAŠYMAS
“Žiemos Rašmenys” I, II
Metai: 2019 sausis
Matmenys: 51 x 155 x 2.5 cm
Medžiagos: cementas, faniera, sausi žiemos augalai ir šakelės
Žiemos laikotarpis primena savotišką amneziją, užmarštį, gyvasties ir atminties užšaldymą. Tai metamorfozinis virsmas, nematomas plika akimi, bet jaučiamas.
“Vaikščiodama po mišką ir rinkdama iš po sniego kyšančius nudžiūvusius stagarus ir nušalusius žolynus, rodos budinau jų negyvą praeitį bandydama atkoduoti ir išlaisvinti.
Praeitis, styranti šių nušalusių žolių pavidalu lyg mumijos kviete pokalbiui, labiau meditacijai. Kažkada gyvybe pulsavę žolynai ir šakelės budinėjo, sukosi raštais ir ornamentais, patys deliojosi stingstančiame cemente, pynėsi į keistas formas, primenančias senuosius rašmenis ar alcheminius ženklus.
Procesas vyko be manęs, nors per mane. Be aiškios logikos ir paaiškinimų. Mano pasąmonės klodai palietė tuos pačius klodus glūdinčius šiuose pagalėliuose ir šakelėse. Jos pradėjo kalbėti ir pasakoti istoriją nauja kalba, nesuprantama protui, tik širdžiai.”