Eglė Ganda Bogdanienė „Antra oda II“, 2019 m.
Šiuolaikinės technologijos kuria virtualios realybės potyrius, ko pasekoje materialus kūnas tampa vis labiau izoliuotas nuo tiesioginio fizinio kontakto su kitu žmogumi ir įvairiais taktiliniais paviršiais.
Projektas „Antra oda II“ skatina grįžti prie kūno pojūčių ir intuityvios juslinės patirties. Tai meninių performansų ciklas interpretuojant lytos (taktilinės ir haptinės) ir odos – paviršiaus, sluoksnio, dangos, membranos, gyvo organo, ribos tarp skirtingų fizinių ir mentalinių pasaulių sinergijos klausimus.
Akcijų metu veliama ant žmonių kūnų tikintis, kad veliamame pluošte įsipins individualaus kūno ląstelės, nešančios nematomą, užkoduotą asmens biologinę tapatybę. Lytėjimas, kūniškos ir dvasinės saveikos tarp autorės, akcijų dalyvių ir žiūrovų kuria naujas menines raiškas ir unikalų pirmapradį patyrimą. Taktiliškumas naudojamas kaip priemonė praplėsti meno kūrinio ir paties kūno suvokimą šiuolaikinio meno kontekste.
Planuojama surinkti menininkų kuriančių XXI a. Lietuvos kultūros veidą „hibridinių odų“ kolekciją/biblioteką/archyvą/muziejų/banką, iš kurių ateities technologijos galėtų atkurti dabartinio laikotarpio Lietuvos kultūros kūrėjų DNR. Numatoma ant žmogaus kūno išveltą pluoštą ir patį „meninės“ lytos procesą tyrinėti bendradarbiaujant su menininkais ir sveikatos specialistais ( numatomi dalyviai: tapytoja Irma Leščinskaite, menininkas Robertas Antinis, Lietuvos sveikatos universiteto profesorius neurologas Kęstutis Petrikonis, medicinos moklų daktarė Rita Krikštopaitytė ir psichiatrė-psichoterapeutė Nijolė Goštautaitė Midttun).
Meninės akcijos metu numatoma diskutuoti, kaip pažangių šiuolaikinių technologijų poveikis, mažina fiziškumo poreikį, įtraukia į virtualią realybę, silpnina kūno santykį su patiriama tikrove. Paradoksalu, kad inovatyvių technologijų siekis suteikti gyvenimui pasitenkinimą ir konfortą, prieštarauja laimės mediatoriaus oksitocino veiksmingumui. Oksitocinas – lytos harmonas, neuromediatorius, kurio kiekis didėja atitinkamai nuo fizinio kūno taškų sudirginimo, lietimosi prie kūno. Oksitocinas vadinamas „meilės hormonu“ ar „prisilietimų chemikalu“, jis siejamas su teigiamais žmogaus psichikos aspektais, skatina žmogaus pasitikėjimą, užuojautą, dosnumą, komunikabilumą.
Toliau plėtojant taktiliškumo, autentiško savęs ir aplinkos patyrimo, kūniškumo, juslingumo ir tapatumo klausimus, numatoma bendradarbiauti su Lietuvos fizinių mokslų ir technologijų centru ir taikant teismo medicinos metodus ieškoti veltinyje išlikusių ląstelių, vertinant pernešamos informacijos fragmentaciją ir irimą. Kiekvienas informacijos paėmimas, perkėlimas ir išsaugojimas lemia jos degradaciją, irimą ir pokyčius. Meninių akcijų metu išveltos „antros odos“ – vilnos pluoštas sumišęs su kūno ląstelėmis tampa tarsi hibridiniu audiniu, iš kurio simboliškai galima regeneruoti visą tam tikrą kultūrinį laikotarpį, iš kultūrą kuriančių asmenų tapatybės fragmentų. Ar to užtenka regeneruoti gyvą kultūros audinį? Kokia yra medžiaginės ir kultūrinės tapatybės giminystė? Šie ir kiti klausimai užduodami projekte „Antra oda“.
Projekte dalyvavo tapytoja Rūta Katiliūtė, grafikė Jūratė Stauskaitė, medijų menininkas Žilvinas Lilas, animacijos menininkas Ilja Bereznickas, menininkė Nomeda Marčėnaitė, juvelyrė Marytė Dominaitė-Gurevičienė, choreografė Ninel Cam, aktorė Monika Bičiūnaitė, menininkas/kuratorius Arvydas Žalpys, tapytoja Eglė Ridikaitė, grafikė Marija Marcelionytė Palukė, menininkas Kostas Bogdanas, Robertas Antinis.