Eglė Karpavičiūtė

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ

Mičigano teatras (Michigan Theatre) pastatytas 1926 metais Detroite.   Jo vidus buvo prašmatniai dekoruotas krištolu, skulptūromis, paveikslais, to laikmečio spauda gyrė teatrą kaip naują Detroito brangakmenį. Italų renesanso stiliaus aplinkoje koncertavo scenos žvaigždžių kaip Frank Sinatra, Louis Armstrong, Bette Davis, David Bowie, The Stooges, Aerosmith ir daugybė kitų. Tačiau dabar vietoje scenos žvaigždių šiame teatre stovi automobiliai. Teatras tapo garažu. Taip su savo istorija bei  kultūra dabar tai tarsi ,,kultūros kapinės’’, su savo architektūra jis lieka kaip buvusios kultūros  monumentas, paminklas.

Tačiau paradoksalu yra tai, kad šis teatras pastatytas vietoje prieš tai čia byvusio Henrio Fordo vieno aukšto garažo, kuriame jis sukūrė savo pirmąjį automobilį. Tad automobilių gimtąją vietą pasiglemžus teatrui, ją vėl susigrąžino automobiliai.

Paveiksle ,, Mona Liza. Kita pusė‘‘ yra nutapyta bene vieno žymiausių paveikslų pasaulyje,  Leonardo da Vinci ,,Mona Liza‘‘, nugarinė pusė. Kūrinio formatas toks pat kaip ir originalo, 53×77 cm. Atrodo tarsi paveikslas būtų perkabintas, parodant kas slypi jo kitoje pusėje. Paveikslas apskritai veikia kaip fiktyvus vaizdas , už kurio slypi tik idėja. Šiuo atveju jis parodomas kaip objektas,  turintis ne tik reprezentacinę (nutapytą) pusę, bet ir ,,slaptą’’, nefiktyvią, o ,,tikrąją’’ pusę. Kuri yra kaip išversta paveikslo oda, slepianti ir sugerianti laiko žymę, paveikslo egzistavimo informaciją. Tačiau  vizualiai ne mažiau paveiki, nei reprezentatyvioji  pusė,  nutapytas vaizdas.

,,Be pavasinimo. Mike Tyson ir Damien Hirst‘‘

Paveikslas įkvėptas dviejų iš tikro vykusių istorijų. Viena kaip boksininkas M. Tyson per kovą savo varžovui nukando ausį. Kita istorija yra kaip tapytojas Van Gogas nusipjovė sau ausį. Šiame paveiksle iš realių istorijų sukurta fiktyvi istorija, siužetas. Čia M. Tyson nukanda ausį menininkui D. Hirst, kuris savo karjeros pradžioje tapydavo. Šis siužetas tampa kaip metafora apie menininko būtį šiandienoje.

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ (g. 1984) – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsiliejusi į Lietuvos meninį gyvenimą ir jame aktyviai dalyvaujanti. Ji surengė individualių parodų, dalyvavo dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir svetur, tapytojos darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU, Šveicarijos PasquArt šiuolaikinio meno centre ir kt.), kūrinių savo kolekcijoje turi MoMuziejus, „Lewben Art Foundation“ ir Nacionalinė dailės galerija Vilniuje. 2011 m. E. Karpavičiūtė pateko į prestižinio konkurso „The Sovereign European Art Prize“ finalą Stambule. 2013-aisiais metais E. Karpavičiūtei skirta LR Kultūros ministerijos Individuali valstybinė stipendija. 2015 m. menininkė laimėjo pagrindinius prizus dviejuose tarptautiniuose konkursuose – „Premio Combat Pize 2015“ ir „Donkey Art Prize“. Dailininkė – daugkartinė konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė ir publikos prizo laimėtoja.

Eglės Karpavičiūtės meninių tyrimų objektas – kultūros, pirmiausia – vizualiosios kultūros ir meno, pasaulis. Pagrindiniai jos darbų motyvai – meno kūriniai ir jų ekspozicijos, meno institucijos, meniniai įvykiai, meno veikėjų portretai. Drobėse tapytoja analizuoja meno istoriją ir šiandieną. Tai ji daro ne kaip pasyvi stebėtoja, o kaip aktyvi proceso dalyvė: vaizduojamas scenas ji ne tik fiksuoja, bet ir režisuoja. Vaizdo kūrimo principas artimas reportažinei fotografijai pastiprina atvaizdų (pseudo)dokumentiškumą, tariamą tapomų įvykių realumą ir aktualumą. Vaizdo fotografiškumą paremia ir asketiška plastinė raiška – santūrus, prislopintas koloritas, lengvas dažų sluoksnis. Taip konceptualizuojama tapyba kaip raiškos priemonė, nagrinėjama jos prigimtis ir raida, santykis su kitomis medijomis.

Menininkė savo kūryboje plėtoja tikrovės ir vaizdo santykius, prasmę, reikšmę ir įtaigumą. Sukoncentruodama dėmesį į tapybos istorijos vizualines transformacijas, tapybos būvį, tapybos ,,mirtį‘‘, jos santykį su šiuolaikiniu menu. Eglė pradėjo tapyti savo bei kitų šiuolaikinių tapytojų, analizuojančių tapybos mediją , ekspozicijas, gatavus objektus (ready –made), performansus. Menininkė apgynė teorinę disertaciją ,,Retrospektyvizmas šiuolaikinėje Vakarų ir Lietuvos tapyboje‘‘ .

Eglės Karpavičiūtės žvilgsnis į tapybą, jos istoriją intelektualus ir analitinis. Jos darbų motyvai – meno kūriniai, menininkai, architektūriniai objektai ir kiti žymūs kultūriniai artefaktai. Pertapydama juos, tapytoja estetizuoja dažnai antiestetines meno formas, abejoja įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą, šiuolaikinių menų hierarchija, pabrėžia meno vertinimo kriterijų priklausomybę nuo visuomenėje ir kultūroje veikiančių galios mechanizmų.