LILIJA VALATKIENĖ
„Struktūrinė formulė. LIETUVA“
Yra nedaug žodžių, kurie turi vieną nekintančią reikšmę. Užantspaudavę juo kokį daiktą, paverčiame jį neatskiriama konkretaus objekto dalimi lyg įsodindami dalelę sielos. Tad nugriovę „Lietuvą“ nuo Vilniaus žemės, negrįžtamai atėmėme dalį šio žodžio visumos reikšmės plačiąja prasme. Užgavome patys save, naiviai manydami, kad reinkarnuosime jį kitame kūne, nors aiškiai suvokėme, kad jis nebesivadins „Lietuva“. Neilgai truko kino teatro „Lietuva“ prisiminimas. Gimęs iš betono dulkių ir atmintyje tokiomis virs naujasis (ironiška) dekonstruktyvisto Daniel Libeskindo projektuotas naujas kultūrinis statinys.
„Globalinis atšilimas. Diena po.“
Šis simbolis žymi dar neatpažintą/nepažintą dalyką. Į globalinį atšilimą judame be jokių stabdžių. Ištuštėjo pasaulis, padirbėjome iš peties: iškirtome visus medžius, išgaudėme visas žuvis, sunaikinome žvėris ir paukščius. Dabar pilnom kišenėm pinigų sėdime savo apsauginiame kiaute ir dairomės kur čia nuvykus poilsiui…
„Tattoo – Tautos namai“
Aš neteikiu informacijos, tik reflektuoju tą laikinumo ryšį. Statinys ant sostinės Tauro kalno kaip gyvas organizmas, slapstęs žmonių patirtis ir prisiminimus neatsiejamus nuo jausmų tuoj tuoj pavirs į dulkes ir baigs savo gyvenimą. Išaugs nauji Tautos namai, apie kuriuos svajojo patriarchas Jonas Basanavičius. Ir niekas nebeprisimins tų profsąjungos rūmų kolonų, kaip jau šiandien nelabai kas prisimena pačių sovietinių rūmų bei su jais susijusių istorijų.
„Raudų siena“
Pažvelkime į Lietuvą per konceptualųjį meną (tarkime kaip Joseph Kosuth žiūrėjo į kėdę).Užuomina be gyvybės pulso, be emocijų. Kažkur ten, betono sienoje įstrigo grafičiu pieštas XXI amžiaus liudijimas apie mūsų (LDK) praėjusią didybę, sujungtą istoriniais moterų vardais.