UGNĖ ŽILYTĖ
Iš estampų ciklo „Pelenų diena“ (2017 m.):
„KAULAI IR PELENAI“. Ofortas, cinkografija; 61X46 cm; 2017 m.
„LĖTAS DEGIMAS“. Ofortas, cinkografija; 62X47 cm; 2017 m.
„SUTRIKIMAS“. Ofortas, 50X32 cm; 2017 m.
„PAKUROS“. Atspaudai, papjė mašė; 75X75 cm; 2017 m.
Kūrinių idėjos aprašymas:
Ciklo anotacijoje rašiau: „Kvėpavimas yra lėtas organizmo degimas. Vadinasi, gyvendami mes visą laiką po truputį degame. Kol sudegame. Ir virstame pelenais. Pelenas – į žemę, dūmas – į dangų“. O juk kremuojant palaikus pelenais virsta tik kaulai.
Šio ciklo darbuose pasakoju apie keisčiausią žmogaus savybę – įsivaizdavimą, kad gyvenimas galėjo būti kitoks. Tai kūriniai apie praeitį, kurios nepakeisi. Ir neužmirši. Mūsų patirtys išlieka atmintyje, kai kurie prisiminimai, ypač skaudžiausi, – persekioja mus visą gyvenimą. Todėl kartais man taip norisi viską sudeginti.
Erdvine kompozicija „Pakuros“ menu tragišką kaimynės likimą: „Pasitaiko, kad pavargęs nuo savo gyvenimo žmogus vieną dieną ima ir viską supleškina. Savo drabužius, senus batus, daiktus, laiškus… Ugnis apvalo, ašaros – nuskaidrina sielą. Kaimynystėje gyvenusi dailininkė vieną vakarą surinko į krūvą visus savo paveikslus ir juos padegė. Daugiabutyje, savo kambaryje. Ir žuvo pati“. Suplėšyti ir tarsi į laužą sukrauti atspaudai – tai kenotafas mano kaimynei atminti.
Kūrinius „Lėtas degimas“ bei „Kaulai ir pelenai“ inspiravo kita istorija: „Kai naktį žaibas trenkė į kaimyno sodybą, iš pat ryto nulėkiau pažiūrėti. Linktelėjau su užuojauta senukui ir puoliau fotografuoti anglimi virtusią jo trobą. Vėliau užsimečiau eskizus. „Kaip gražu… “ – mano susižavėjimo suanglėjusiu gyvenimu padegėlis nesuprato“.
Visada, kai matau gaisrą, pagalvoju, ką gi ištikus tokiai nelaimei iš degančių namų pirmiausia gelbėčiau aš? Turbūt paveikslus ir, žinoma, šeimos fotografijas. Kad niekada nieko neužmirščiau.