Linas Gelumbauskas
1988 m. baigė J.Naujalio vidurinę meno mokyklą, 1994 m. įstojo į Vilniaus Dailės Akademiją, 1998 m. įgyjo tapybos bakalauro diplomą, o 2000 m. baigė tapybos magistro studijas profesoriaus R.P.Vaitiekūno klasėje. Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys.
,,…Linas Gelumbauskas yra nepralenkimas faktūrų (paviršių) žinovas ir virtuozas. Peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose tapytojas varijuoja nuo grubių iki švelniausių paviršių. Vienas faktūras jis kuria plačiais, grubokais „šepečiais“ ir energingais judesiais, kitus – jautriai prisiliesdamas švelniais teptukais. Iš aplinkos patiriamas emocijas, išgyvenimus tapytojas abstrahuoja ir paverčia visiems suprantamais idėjiniais, tapybiniais ženklais. Tereikia tik atidžiau žvelgti į vieną per kitą lyg jūros bangas besiverčiančius paviršius, tarpusavyje besikalbančias – diskutuojančias, juokaujančias – spalvas.“
,,…L. Gelumbauskas yra nuoširdus tapytojas. Teko matyti jo darbo procesą. Jis artimas dzeniškam kūrybiniam sprogimui, kuomet ilgai vaikščiojama, stebima, žiūrima, galvojama (mąstoma – „taip ar kitaip?“), o paskui pratrūkstama. Visiško ekspromto metu paprastai užkabinama labai, labai giliai… Galų gale – bent jau būna šviežia, gaivu, įtaigu (šių dalykų tikrai netrūksta L.Gelumbausko tapyboje).“
,,…Žodžiu, galima spekuliuoti vienaip ar kitaip, tačiau šis tapytojas kuria tikrą tapybą – su dažo kvapu ir apčiuopiamumu. Manau, kad kai kuriais atvejais tai primena rimtąją, akademinę muziką – norint ją klausyti, reikia išprusimo, pastangų ir nusiteikimo. Tiems, kurie nori matyti tapybą, o ne jos imitavimą arba paspalvotus piešinukus tai teikia didelį vizualaus čiupinėjimo malonumą (kalbu apie vizualų čiupinėjimą, kadangi tiršta, pastoziška L. Gelumbausko tapyba kelia lietimo akimis įspūdį).“
Linas Gelumbauskas atstovauja moderniai lietuviškos tapybos tradicijai. Jo ištakos – Tarpukario ir aštuntojo-devintojo dešimtmečių tapybinė plastika, paremta europietiškojo ekspresionizmo, tautinio Ars‘o pasaulėžiūra. Tapytojo kūrybos objektas – grynoji tapybinė kalba. Ta, kurioje svarbiausią vietą užima dažas ir spalva. Dažas – įvairūs plonesni-storesni sluoksniai, glotnesnės-šiurkštesnės faktūros. Spalva – visa paletė nuo juodo iki balto (su visais įmanomais šių achromatinių spalvų variantais) ir tai, kas yra tarp jų (ypač intensyviai naudojami žemiškos kilmės pigmentai). Reikšminiame lygmenyje autorius gilinasi į žmogiškosios egzistencijos peripetijas. Ženkliškai perteikti gamtos objektai, jų fone veikiantys žmogiški pavidalai šifruoja gyvenimo ir mirties, vienatvės ir supratimo, laukimo ir nušvitimo temas.
L.Gelumbauskas yra aktyvus menininkas visuomenine prasme. Tai liudija jo surengtos autorinės parodos (pastaruoju metu nedidelės retrospektyvos arba naujų darbų pristatymai rengiami vieną, kelis kartus per metus), dalyvavimas grupinėse parodose ir pleneruose.